Interviu su dirbtuvių „Ar pameni kaip išmokai vaikščioti? vedėja Egle Venckute
Kaip kilo kūrybinių dirbtuvių „Ar pameni kaip išmokai vaikščioti?“ idėja?
Idėja kilo iš pokalbio su festivalio „nerk į teatrą“ kuratore Urte Grigaliūnaite. Jai kažkada minėjau, kad norėčiau Feldenkrais metodą atvežti į Lietuvą, ir ypač į teatrą. Taigi, ji man pasiūlė kažką sugalvoti festivaliui. Buvo visokių minčių, ką ir kaip mokyti, bet supratau, kad labiausiai traukia idėja pradėti nuo fundamentalių judesio ir saviraiškos principų – kaip žmogus išmoksta judėti, orientuotis, suprasti aplinką per judesį pirmaisiais gyvenimo metais. Manau, kad tai yra viena svarbiausių pamokų žmogaus gyvenime, kaip jis išmoksta daryti tai, ką daro, o ne pats darymas. Net aktoriams, esamiems ir būsimiesiems, tai labai aktualu. Mane be galo žavi tai, kad žmogus neatsimena pirmųjų gyvenimo metų ir to, kaip mokėsi judėti, tad savaime galimybė panagrinėti tą procesą, pasitelkiant Feldenkrais metodą, yra įdomi, intriguoja.
Kada pirmą kartą išgirdote apie Feldenkrais metodą ir susipažinote su šia praktika? Gal galėtumėte apie ją papasakoti?
Galėčiau apie metodą kalbėti valandas! Felkenkrais atradau Londone, ruošdamasi pradėti jogos mokytojos mokymus. Nuėjau į vieną klasę ir jau po mėnesio buvau užsiregistravus į keturių metų studijas. Feldenkrais metodas yra labai lankstus ir gali būti pritaikomas įvairiose srityse. Jis yra paremtas žmogaus vystymosi ir mokymosi principais, per judesį, ir yra orientuotas į procesą – ne ką žmogus mokosi, bet kaip jis tai daro. Mošė Feldenkraisas buvo mokslininkas, nagrinėjo fizinius, biomechaninius ir neurologinius žmogaus judesio principus, psichologiniame ir filosofiniame kontekste, galvojo apie žmogų kaip dinamišką sistemą, kurioje viskas veikia santykyje, o ne atskirai. Man asmeniškai metodas atgaivina organiškus smegenų mokymosi principus, leidžia atrasti spontaniškumą, pakeisti įpročius ir priimti labiau funkcionalius sprendimus, ar tai būtų per judesį, ar labiau kognityvinėse gyvenimo srityse.
Kaip žmonės dažniausiai jaučiasi prieš ir po šio metodo? Ar užsiėmimų metu buvo nutikę kas nors neįprasto?
Žmonių patirtys labai skirtingos, bet apskritai galima tikėtis kūno lengvumo jausmo, atsipalaidavimo, vieni jaučiasi ramesni, kiti gali jaustis guvesni, energingi. Vieniems praeina kūno skausmai, kiti atranda ir supranta kažką apie save, tai, kaip juda, kokius judesio įpročius turi, supranta, kad gali juos pakeisti. Mano tikslas yra paskatinti, kad žmogus geriau pažintų save, jausdamas save per judesį. Tai galima sakyti, kad Feldenkrais metodas yra savęs pažinimas per judesį.
Nieko labai drastiško nėra įvykę. Aš drąsinu, kad dalyviai jaustųsi laisvi išreikšti tai, ką jaučia, ar tai būtų juoko ar ašarų forma. Skatinu dalyvius daryti tai, kas jiems geriausia, ir, jeigu yra noras atsistoti pasivaikščioti ar tiesiog pagulėti ir nesekti mano vedamų judesių, tai yra labai priimtina.
Ko tikėtis ateinantiems į renginį? Ar reikia kaip nors pasiruošti?
Pasiūlyčiau visiškai nieko nesitikėti ir leisti sau būti čia ir dabar. Daug gulėsime ant grindų ir tyrinėsime tai, ką jau darėme, kai buvome naujagimiai ir mažyliai. Palinkėčiau tiesiog atsinešti smalsumo ir atvirumo. Svarbiausia yra patogūs, laisvi, nevaržantys rūbai, galbūt šiltesni, jeigu būtų vėsu. Žieminės pižamos stilius.
Ką pati norėtumėte perduoti ar parodyti dalyviams?
Ką norėčiau perduoti… Turbūt smalsumą tyrinėti save ir savo įpročius. Įžiebti daugiau noro suprasti, kaip žmogus kažką daro, o ne ką ir kiek. Galbūt priminti, kad, nors ir gyvename visuomenėje, kurioje rezultatai, pasiekimai ir išorė yra labai svarus vertybių matas, mūsų vidinė patirtis ir procesai yra begaliniai ir labai vertingi.
Parengė Karina Kandrotaitė
